Ar britai išgelbės Europos Sąjungą?

2015-10-21

Didžioji Britanija nūdienos pasaulio santvarkoje suvokiama kaip transatlantinio aljanso stiprumo garantas bei neatsiejama Europos Sąjungos dalis.

Prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) Jungtinę Karalystę vadina „geriausia Jungtinių Amerikos Valstijų partnere“ ir pabrėžia, jog „Didžioji Britanija priklauso pasaulio institucijoms, kurios pasaulį po Antrojo pasaulinio karo padarė saugesne ir didesnės gerovės vieta“.

Kaip atsitiko, kad vienas galingiausių ES subjektų šiandien savarankiškai brėžia naują savo valstybingumo perspektyvą ir kelia sąlygas visai Europos bendrijai? Kokius pokyčius netolimoje ateityje projektuoja britai, ryžtingai nusiteikę surengti referendumą 2017-aisiais dėl savo šalies narystės Europos Sąjungoje?

Konkretūs derybiniai reikalavimai, kuriuos Briuseliui ketina išdėstyti savo laiške vadovų tarybos pirmininkui Donaldui Tuskui Didžiosios Britanijos premjeras Deividas Kameronas (David Cameron) dar šių metų lapkričio pradžioje, netrukus bus plačiai visuomenėje vartomi įvairiausiais rakursais. Tačiau akivaizdu, kad nenumaldomai tirpstant laikui iki istorinio referendumo Europos sostinėse Didžiajai Britanijai bus skiriama vis daugiau aštrių kritikos strėlių.

Šiandien vis mažiau vietos lieka tokiai Europos sampratai, kurioje „svarbiausią vietą užimtų asmuo ir tautos, o ne anoniminiai biurokratiniai aparatai, institucijos, neretai suvokiamos kaip tolimos ar net priešiškos“. Todėl nuosekli valstybingumo stiprinimo strategija, kurią siekia įgyvendinti britų politikai, jau dabar skirtingose europinėse instancijose vertinama ir sutinkama nevienareikšmiai.

Vien Didžiosios Britanijos narystės Europos Sąjungoje klausimo iškėlimas yra savaime reikšmingas prieštaravimo ženklas Europoje vyraujančiam politiniam indeferentiškumui, kurio kol kas nepajėgia paveikti nei išaugusi terorizmo grėsmė, nei progresuojanti Šengeno erdvės krizė, plūstantys pabėgėlių srautai ar stagnuojanti euro zona.

Tačiau dominuojantį skeptišką Briuselio funkcionierių požiūrį į britų keliamus reikalavimus geriausiai atspindi Europos Parlamento pirmininko Martino Šulco (Martin Schulz) replika, universli visiems gyvenimo atvejams, kad „Europos Parlamentas yra atviras bet kokiems pasiūlymams, kaip pagerinti Europos Sąjungą“.

Tik šiuo atveju derėtų atsiminti, kad Europos Parlamentas, deja, dar nėra tapęs ta institucija, kuri atlieka pagrindinį vaidmenį ES politikos formavimo spektaklyje.

Europos valstybių suvereniteto sąvoka šiandien reikalauja naujų sampratų ir apibrėžimų, nes į senųjų sampratų korsetą jos įsprausti jau nebepavyks. Briuselis per toli yra nužygiavęs, sau priskirdamas aibę įgaliojimų, kurių niekas niekada jam nėra suteikęs, ir siekia vis naujų.

Kita vertus, naujas bendrosios užsienio politikos turinio sampratas, kurias pastaruoju metu aktyviai formuluoja Vokietijos kanclerė Angela Merkel, vienašališkai nustatydama pabėgėlių „politikos“ kriterijus, ES vardu žarstydama milijardinę finansinę paramą Turkijai bei deklaruodama derybų dėl narystės pažadus, pagrįsti bendru visų 28 valstybių narių sutarimu taip pat būtų sunku.

Kitaip tariant, kai kuriuos Briuselio kabinetų šeimininkus, pernelyg įsijautusius į dominuojantį savo vaidmenį ir nukišusius giliai į stalčius Mastrichto sutarties originalą, joje įtvirtintos nuostatos apie Europos Sąjungą kaip savarankiškų, lygiateisių nacionalinių valstybių bendriją mažai ir domina.

Dar nesenas Graikijos „skolų krizės suvaldymo“ pavyzdys iškalbingai byloja, kad centrinėse ES institucijose visada yra pasiruošusiųjų priglobti suverenias valstybių galias ir paversti nacionalines vyriausybes tik klusniomis jų valios tarnaitėmis.

Galima būtų tik nujausti, kokią audringą reakciją būtų sukėlęs Lietuvos sprendimas surengti referendumą dėl Briuselyje suplanuoto šalies įtraukimo į euro zoną arba įvykęs vadinamasis žemės referendumas, kurį vietiniai konservatoriai prilygino okupaciniam keturiasdešimtųjų metų seimui ir jo paskelbtiems nutarimams bei grasino plebiscito iniciatoriams baudžiamąja atsakomybe už konstitucinės santvarkos griovimą.

Kalbėti apie kokią nors Briuselio komisarų ir vietinių jų patarnautojų politinę atsakomybę būtų bergždžias užsiėmimas. Reikėtų gerokai įtempti atmintį, kad joje rastume bent vieną Europos Komisijos narį, kuris turėjo trauktis iš pareigų dėl netinkamai atliekamų pareigų.

Darosi įdomu, kokias rekomendacijas ketina pateikti Lietuvos žygūnams, nuvežusiems į Briuselį „derinti“ kitų metų nacionalinio biudžeto skaičiukus, komisarai, įvertinę pasienio apsaugos tarnybai numatytus asignavimus, kurių nepakanka net sudriskusioms pasieniečių uniformoms atnaujinti, ką jau kalbėti apie atlyginimus? Kalbama šiuo atveju apie išorinės ES sienos apsaugos stiprinimą.

Beje, kam šiandien reikėtų priimti atsakomybę ES kabinetų labirintuose dėl realiai neveikiančios FRONTEX programos?

Šiame kontekste britų pasiryžimas surengti plebiscitą, kuriame savo valią dėl šalies narystės ES galės pareikšti kiekvienas Didžiosios Britanijos pilietis, yra itin drąsus, imponuojantis ir teikiantis vilčių.

Truputį pavydu (gerąja prasme) darosi žvelgiant į Didžiosios Britanijos dabarties politiką, grindžiamą nenutrūkstama šios šalies valstybingumo istorija bei daugiau kaip tris šimtmečius puoselėta politinės kultūros tradicija.

Akivaizdu, kad Didžioji Britanija brėžia visiškai naują ES politinę strategiją akcentuodama savo politinę lyderystę, tačiau, skirtingai nei šiandien dominuojanti Vokietija, siekia kitokios Europos.

Viena iš britų keliamų sąlygų, kad ES nebūtų paversta federacine valstybe, yra fundamentali pozicija, kurios ateityje turės paisyti ir kitos šalys. Ne naujųjų komisarų globalių apetitų tenkinimas, o valstybių stiprinimas ir nacionalinių interesų paisymas turi būti ta kryptis, kuri gali užtikrinti Europos vienybės idėją. Tik tokia stipri ES gali rasti tinkamą atsaką į nūdienos iššūkius.

Briuselis privalo pripažinti, kad euras nėra vienintelė ES valiuta, ir įteisinti finansinę įvairovę. Be to, Anglija, kaip ir kitos valstybės, privalo turėti teisę nevykdyti jai neparankių ES direktyvų ir įstatymų. Didžioji Britanija siūlo tokią ES reformą, po kurios devyniolika dabartinių euro zonos narių (tarp jų ir Lietuva) negalėtų dominuoti prieš likusias devynias valstybes, išsaugojusias savo nacionalines valiutas.

Dar anksti prognozuoti, kokias teisines ir politines pasekmes sukels pasibaigusios Briuselio ir Londono derybos bei įvykęs referendumas, tačiau jau dabar galima konstatuoti, jog prieš daugiau kaip dvidešimt trejus metus (1992) visų bendrijos šalių pasirašyta Mastrichto sutartis turės būti atidžiai peržiūrėta.