R. Paksas. Ar rūpestis žmonėmis yra populizmas?

2017-04-14

Europos Parlamento sesijoje Strasbūre turbūt daugiausiai iečių kryžiavosi svarstant ir priimant rezoliuciją dėl derybų su besitraukiančia Jungtine Karalyste. Šitame įvairių nuomonių, o kartais net ir kategoriškų reikalavimų chore keisčiausia buvo girdėti „didžiojo brolio“ intonacijas. Vieni džiaugėsi „kietomis“ derybinėmis pozicijomis, kiti apeliavo į Europos Sąjungos interesus, treti bandė gąsdinti Jungtinę Karalystę liūdnomis ateities perspektyvomis.

Jeigu būtų klausyta visų gąsdinimų, kažin, ar Lietuva 1990-aisis būtų palikusi sovietiją ir tapusi nepriklausoma.

Nepriklausomai nuo derybų sėkmės ar nesėkmės, senoji Anglija vis tiek paliks ne tokią seną, bet kai kurią senų režimų patirtį ir įpročius perimančią Europos Sąjungą. Linkėčiau, kad tai įvyktų civilizuotai, be ekonominės blokados ar kitokių ekscesų, kuriuos teko pergyventi Lietuvai.

Turbūt svarbiausios Europos Parlamento diskusijos fone nublanko diskusija apie ekonominę situaciją Graikijoje. Joje kalbėta apie ES reikalavimus, kuriuos Graikija turi įvykdyti, kad galėtų gauti tolesnę finansinę paramą. Joje taip pat vyravo įsakmaus diktato, kuris seniai nesvetimas ES institucijų atstovams, tonas. 

Nekalbant apie tai, kad kai kurie ES institucijų reikalavimai aiškiai parodo, kad šiandien Graikija jau nebėra savarankiška valstybė ir priversta šokti pagal kitų grojamą muziką, akivaizdu, kad negalėdama formuoti savo fiskalinės politikos, šalis yra pasmerkta tolesniam nuskurdimui.

Vienas iš šios diskusijos kertinių reikalavimų – siekis, kad Graikija pasiektų Mastrichto kriterijus (biudžeto deficitas nesudarytų daugiau kaip 3 procentų Bendrojo vidaus produkto) yra absoliučiai nerealus.

Tačiau jis man pasufleravo tokią mintį: daug ES valstybių šiandien viršija Mastrichto kriterijus. Jeigu mes biudžeto lėšomis ir paskolomis šiandien išspręstume socialinio būsto problemą Lietuvoje, ar tai nebūtų sprendimas ir dėl emigracijos, ir dėl socialinės atskirties mažinimo?

Įvairiose socialinio būsto eilėse jo laukia apie 30 tūkstančių šeimų. Vieni dešimt, kiti – jau ir dvidešimt metų. Tai gal artėjant valstybės šimtmečiui išspręskime tą problemą. Pastatykime 1000 namų po 30 butų. Ir jau tikrai žinosime, kad 30 tūkstančių šeimų, turėdamos stogą virš galvos, neemigruos.

Valstybei tai nėra brangu. Jeigu nėra pinigų, pasiskolinkim. Tam gali reikėti apie 1,5 milijardo. Taip, galim viršyti 3 procentus BVP. Bet ar žmonės, ar BVP svarbiau? Man atrodo, kad Lietuvos piliečiai, o ne BVP.

Jeigu dabartinei Vyriausybei ir valdantiesiems atrodo kitaip, tada išsaugokime tą BVP nekaltybę. Yra ir kitas būdas. Valstybės ir privačios partnerystės pagrindu, kai verslas stato, o valstybė nuomoja arba per tam tikrą laiką turtą išperka. Tai būtų išties rimta dovana valstybės šimtmečio proga.

Ir daug prasmingesnė nei daugybė diskusijų, kurias gimdo baimė prarasti valdžią, baimė netekti politinės įtakos ir turtų, netgi baimė, kad gali tekti atsakyti už visuomenę nuskurdinusią laisvos ir liberalios rinkos kūrybą ir jos išaukštinimą. Keistos diskusijos pastaruoju metu nuolat vyksta viešojoje erdvėje,  feisbuko platybėse ir net Europos Parlamento salėje.

Tose diskusijose atviras ir tiesus žodis vadinamas neapykantą kurstančiomis kalbomis. Visuomenės, o ne saujelės turčių, interesų atstovavimas ir pataikavimas juos aptarnaujančiai politikai vadinamas populizmu.

Žodis demokratija skamba ne pirmaprade savo reikšme, bet naudojamas kaip grupės politikoje esančių asmenų įrankis išlaikyti turimą valdžią ir ją gausinti.

Tikiu, kad sugebėsime tokią retoriką įveikti konkrečiais sprendimais visuomenės labui. Jų reikia daug labiau nei diskusijų.

Parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“