R. Paksas. Buvom, esam ir gal būsim žingsneliu toliau nuo karo

2015-03-19

Tikiuosi, kad Ukrainoje, nepaisant pažeistų paliaubų, anksčiau ar vėliau įsivyraus taika. Pasiekta pasaulio politikų suvokimu, supratimu ir morale, o ne ginklų galybe ar šantažu.
Būtent tai, o ne pasvarstymai, ar ir vėl laimėjo Putinas, arba ar ir vėl pralaimėjo Ukraina, šiandien yra svarbiausia.

 

Esame tik per žingsnį nuo globalaus konflikto, kurį išlikusieji galbūt vadins trečiuoju pasauliniu. Manau, kad šią situaciją puikiai suprasdami, Vakarų politikai ir šįkart siekė ne savo ambicijų patenkinimo ar nepasitenkinimo demonstravimo, bet realių sprendimų. Ir siekė ne šiaip atsisėdę prie kavutės pakalbėti - derybos truko kone parą. Tai, kad susitarimo dėl paliaubų nesilaikoma - kitas klausimas.

Ar galėjo tie sprendimai būti geresni? Galbūt. Kaip sakoma, praėjus tam tikram laikui ir įvertinus visas aplinkybes, visi būna protingesni. Ar jie galėjo būti labiau kategoriški, labiau principingi? Vargu bau. Nes tam, kad būtų galima kalbėti apie taikos galimybes, pirmiausiai turi nutilti bet kokius žodžius užgožiantys pabūklai.

 

Gal iš tiesų reikėtų dėkoti, o ne priekaištauti, kaip daro kai kurie apžvalgininkai, Vokietijos ir Prancūzijos vadovams, kad jie ėmėsi iniciatyvos kalbėtis ir tartis. Nes tolesnis karinis konflikto, ar lokalaus karo, okupacijos arba aneksijos jeigu jau taip norite, sprendimas tokią iniciatyvą būtų padaręs visiškai nebeįmanoma.

 

Nes tada pasaulis būtų padalintas tik į du polius - jie ir mes. Tiesiog tai būtų vienų karas prieš kitus. Ar mums to reikia? Ar esame pasiryžę taip lengvai sugriauti viską, kas pasiekta per penkis dešimtmečius Europoje ir ketvirtį amžiaus Lietuvoje?
Turint omenyje, kad ankstesnis Minsko susitarimas taip ir nebuvo įgyvendintas, nėra jokių garantijų, kad bus įgyvendintas ir šis. Pastarųjų dienų situacija Ukrainoje iliustruoja būtent tai, kad ir šis politinis susitarimas yra labai trapus. Tad šiandien visų pastangos turėtų būti nukreiptos ne susitarimo kritikai, bet į pasiūlymų ir sprendimų, kaip tą susitarimą iš tiesų įgyvendinti, paieškas.

Esu įsitikinęs, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojų pastangos užtikrinti to susitarimo įgyvendinimą šiame karo Ukrainoje etape yra pasmerktos patirti pralaimėjimą. Tai akivaizdu po to, kai ESBO pareiškė, kad jos stebėtojai, vykę į Debalcevą, buvo priversti grįžti atgal, separatistams tvirtinant, kad šiam strateginėje vietoje esančiam miestui Minsko susitarimu paskelbtos paliaubos negaliojančios.

Manau, kad šiandien į taikos užtikrinimą regione turėtų įsijungti Jungtinių Tautų taikdariai. Nuolatinis jų pajėgų patruliavimas ne tik buferinėje karo zonoje tarp Rytų ir Vakarų Ukrainos, bet ir Ukrainos sienų kontrolė - vienintelis kelias iš tiesų lokalizuoti konfliktą taip, kad jis nevirstų visą Europą apimančiu karu.

Ar tam ryšis Europos ir pasaulio lyderiai? Ar su tuo sutiks Rusija ir Ukrainos seperatistai? Nežinau, bet suprantu, kad pasirinkimo variantų nėra daug: arba būsime dar vienu žingsniu toliau nuo lokalaus karo peraugimo į gerokai platesnį, arba atstumas iki karo tarp Rytų ir Vakarų sumažės iki keleto pėdų. Ar iš tiesų yra siekiančių, kad tas atstumas būtų būtent toks?

Galima nuolat ieškoti kaltės tarp politikų žodžių ir veiksmų, galima ieškoti istorinių paralelių tarp XX amžiaus Europos ir šių dienų įvykių. Juolab, kad Europai šiandien graso ir islamiškasis radikalizmas. Tačiau reikia daryti ne tai: turėtume ieškoti sprendimų iš sunkios šių dienų pasaulio situacijos. Ji šiandien yra tokia, kad, perfrazuojant žymųjį fiziką Albertą Einšteiną, galime pasakyti: „Mes galime sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Bet tik tam, kad jame niekuomet nebūtų ketvirtojo".

Vertinkime tą situaciją blaiviai, be pašalinių emocijų ir jokių politinių išskaičiavimų.