R. Paksas. Demokratijai nereikia laisvos nelaisvės

2015-09-16

Laisvė yra pagrindinė žmogaus kūrybiškumą užtikrinanti vertybė. Bet būti laisvu reikia drąsos. Todėl laisvė yra labiau deklaruojama nei iš tiesų skatinama kategorija, nes drąsius žmones sunkiau valdyti.

Laisvo žmogaus, kaip ir laisvos valstybės drąsa, labiausiai išryškėja išskirtinių įvykių akivaizdoje, kai iškyla būtinybė apsispręsti ir pasirinkti. Nes visuomet lengviausia kalbėti ir elgtis taip, kaip dauguma. Masinė ir jau nevaldoma nelegalių pabėgėlių imigracija į Europą ir jos pretekstu tapęs karas Sirijoje, mano manymu, yra vienas tų reiškinių, apie kuriuos kalbėti, vadinant daiktus tikraisiais vardais, reikia drąsos. 

Kone prieš aštuonis dešimtmečius Amerikos prezidentas Franklinas Ruzveltas vienoje savo kalboje paminėjo keturias laisves, kurios yra būtinos demokratiškai visuomenei. Tai žodžio laisvė, tikėjimo laisvė, laisvė neskursti ir laisvė nebijoti. Pasak tuomečio JAV vadovo, šios laisvės turi būti garantuotos visame pasaulyje ir yra būtinos saugiai pasaulio ateičiai.

Šie teiginiai nuskambėjo kalboje, pasakytoje Antrojo Pasaulinio karo pradžioje, 1941 metais, kuomet pasaulyje griaudėjo pabūklų salvės ir liejosi žmonių kraujas. Atrodytų, argi tokiu metu apie tai kalbėti, nes karo metu mažiausiai galvojama apie žmogaus teisių ir pilietinių laisvių užtikrinimą. Tačiau akivaizdu, kad tie keturi dalykai, jeigu juos pavyktų užtikrinti, yra taikos ir pasaulio klestėjimo garantas. Tą puikiai suprato tuometis JAV vadovas.

Nuo to laiko, kai jis įvardijo keturias laisves, garantuojančias pasaulio taiką ir gerovę, praėjo beveik visas amžius, bet tos laivės tebėra siekiamybė. Ir ne tik toje pasaulio dalyje, kurioje tebevyksta kova dėl demokratijos, bet ir toje, kuri deklaruoja demokratiją jau įtvirtinusi.

Taip, iš vienos pusės žvelgiant, šiandien mes iš tiesų turime tokią žodžio laisvę, kad net nejauku darosi girdint kai kuriuos žodžius viešojoje erdvėje. Tačiau žodžiai pamirštami, o už kitokią nei visuotinė nuomonė gresia viešas linčo teismas. Regis, kad Lietuvoje po beveik ketvirčio amžiaus nepriklausomybės nuostata, kad yra tik viena tiesa niekur neišnyko, priešingai ji tampa vis gajesnė.

Teisūs tik tie, kurie mano ar bent sako, kad šauktinių kariuomenė yra reikalinga ir naudinga, kad nelegalius pabėgėlius reikia priimti išskėstomis rankomis, nes to nori Europa, kad įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos yra aukščiausias visuomenės sąmoningumo ir tolerancijos pasiekimas. Galvojate kitaip? Pasiruoškite būti sumalti į miltus ir išgirsti, kad esate netolerantiški, nehumaniški, nesusipratėliai.  

Sakysite, kad galima kalbėti į valias, niekas už tai į kalėjimą nesodina. Taip, tačiau yra                gerokai subtilesnių būdų užčiaupti kitokią nuomonę: paniekinant ir žeminant ją pasakiusį, apriboti galimybes ją paskelbti. Patyčių lavina kitokią nuomonę turinčių asmenų atžvilgiu yra garantuota kone kiekvienu atveju kalbant apie opias visuomenės problemas. Nemanau, kad tos patyčios yra neatsiejama ir sudėtinė žodžio laisvės ir demokratijos dalis. Tiesiog tai akivaizdus dalies valdžios virsmo į totalitarizmą simptomas, parodantis jai pataikaujančių kritinės masės didėjimą.

Kai nesvarbu kokiomis priemonėmis bus atimta laisvė pasakyti savo tiesą, žmonės nebeteks ir teisės laisvai mąstyti. Iškils grėsmė tikėjimo laisvei, kuri nėra tik galimybė išpažinti vieną ar kitą religiją. Aš ją suprantu ir kaip teisę tą religiją ginti ir gintis nuo pastangų keisti esmines jos nuostatas. Bažnyčios nuostatos dėl vyro ir moters sąjungos kaip tradicinės šeimos instituto man yra itin artimos ir svarbios. Jas aš gyniau bei ginsiu, pasisakydamas prieš tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimą. Lygiai taip pat ginsiu ir kitas katalikiško tikėjimo nuostatas.

Laisvė neskursti – taip pat viena iš sąlygų vystytis oriai demokratinei visuomenei. Bet ar per kone ketvirtį amžiaus padarėme viską, kad ta laisvė būtų užtikrinta? Statistiniai rodikliai sako: ne. Jais remiantis, žemiau skurdo ribos šalyje šiandien gyvena virš šešių šimtų tūkstančių Lietuvos gyventojų. Kas penktas šalies pilietis. 

Tai sunkiai suvokiama ir paaiškinama, įvertinant tai, kad nuo 1990 metų kasmet Lietuvos žmonės sukuria vis didesnį bendrąjį vidaus produktą, kuris nuo 3 milijardų litų 1992 metais padidėjo iki daugiau kaip 35 milijardų eurų 2014 metais. Bet kažkodėl nuolat auga ir žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių skaičius. Ką darome ne taip?

Neabejoju: mūsų laisvę neskursti riboja monopolininkai energetikoje, šilumos ūkyje, prekyboje bei bankuose. Niekuo, išskyrus didesnį pelno siekį, nepagrįstas kainų augimas, vis nauji ir didėjantys bankų įkainiai, kuriuos turime mokėti net už tai, kad iš banko pasiimtume ten pervestus savo pinigus irgi anaiptol neprisideda prie laisvės neskursti užtikrinimo.

Laisvę neskursti suteikia tinkamai atlyginamas darbas kiekvienam norinčiam dirbti. Prie skurdo mažinimo prisideda ir valdžios veiksmai prieš verslo kompanijų kartelinius susitarimus, atitinkamos teisės aktų nuostatos, nustatančios tam tikras finansinių institucijų veiklos sąlygas. Reikia pripažinti, kad pasitaikė ne vienas atvejis, kai rengiant ir įgyvendinant tuos aktus, valstybės institucijos ar atskiri tarnautojai labiau žiūrėjo ne piliečių, bet stambaus verslo interesų.

Kodėl? Nes jie neturėjo laisvės nebijoti ir pakluso spaudimui ar pasidavė sistemai. Visos ydingos sistemos gyvuoja bailių žmonių dėka. O baimės mumyse ir aplink mus yra daug. Ir ji nuolat skatinama ne tik kalbomis apie žalius ar kitos spalvos žmogeliukus, perspėjimais apie vis naujas grėsmes, informacija apie įvykdytus nusikaltimus.

Baimintis tenka ir dėl kokio valdininko sprendimų, kuris reikšmingai žiūri į akis ir gali priimti nepalankų sprendimą, jeigu to žvilgsnio apsimesi nesuprantantis. Dėl to, kad tapęs nepageidaujamu vienoje ar kitoje sistemoje, gali sulaukti kaukėtų pareigūnų ir juos lydinčių reporterių vizito, kad gali būti viešai sutryptas suinteresuotoms grupėms pasitelkus kažkada kažkieno neteisėtai padarytą vaizdo ar garso įrašą.

Apmaudžiausia, kad visa tai daroma demokratijos vardu. Bet iš tiesų demokratijai niekada nereikėjo ir nereikės laisvos nelaisvės. Tad suraskime drąsos būti laisvais.