R. Paksas. Europos visuomenei reikia judėjimo už savo pilietines ir politines teises

2017-06-06

Pastaruoju  metu tenka pastebėti, kad ir europarlamentarai Briuselyje, ir Seimo nariai Lietuvoje vis labiau grimzta į tuščius ginčus dėl dalykų, kurie tik jiems patiems atrodo svarbūs.

 

Diskusijos dėl tikrų ir pačiai visuomenei svarbių problemų tampa vis retesnės,  žmonėms svarbių klausimų svarstymas atsiduria antrame ar trečiame plane. Regis, vis dažniau formuojama politinė darbotvarkė politikams, o ne visuomeninė visuomenei.

 

Nors kai kam atrodo, kad diskusija apie tai, kiek metrų už kavinės lauke galima parduoti alkoholį, yra labai svarbi, aš manau, kad ir Europos Sąjungos valstybėse, ir Lietuvoje, yra gerokai rimtesnių problemų: nedarbas, socialinė atskirtis, jaunimo neužtikrintumas dėl ateities, emigracija.

 

O Europos Parlamente svarstoma rezoliucija dėl antisemitizmo, rengiama diskusija dėl žiniasklaidos naudojimo politiniais tikslais rizikos Čekijoje.

 

Kažkaip nepastebėjau, kad Lietuvoje ar Europoje būtų kilusi tokia antisemitizmo banga, dėl kurios reikėtų specialių diskusijų. Kaip, beje, ir dėl Čekijos.  

 

Pasisakydamas diskusijoje dėl žiniasklaidos panaudojimo politiniais tikslais Čekijoje rizikos, akcentavau, kad kuomet, remiantis vienu pavyzdžiu, kuris gali būti labiau panašus į provokaciją negu į realų susitarimą, yra operatyviai rengiamos tokios diskusijos, tai labiau primena sąmoningą įsipainiojimą į suverenios valstybės politinius procesus ir kovą tarp vietos partijų, aiškiai siekiant palaikyti vienas politines jėgas ir sumenkinti kitas.

 

Diskusija EP surengta po konflikto tarp buvusio Čekijos premjero B. Sobotkos ir finansų ministro A. Babišo, kuris iššaukė Vyriausybės krizę Čekijoje. A. Babišas buvo apkaltintas įtaka žiniasklaidai ir siekiu jos rankomis susidoroti su politiniais oponentais.

 

Šiandien jis yra populiarumą sparčiai įgaunančios Čekijos centristinės pakraipos partijos lyderis ir populiariausias politikas Čekijoje.

 

Akivaizdu, kad jungtinės Europos globalistų pajėgos taikstytis su tokia situacija negali, todėl greitai EP „pagimdoma diskusija“, primenanti spektaklį, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Europos Komisija, kai kurie europarlamentarai, o režisierių galvose yra vienas tikslas: kaip į vietą pastatyti visuomenės pasitikėjimą įgaunančius politikus ir politines partijas.

 

Jeigu iš tiesų norime kalbėti apie politikų ir politikos įtaką žiniasklaidai, gal reikėtų prisiminti atvejus Švedijoje ir Vokietijoje, kuomet siekta nuslėpti kriminalinius migrantų išpuolius prieš tų valstybių piliečius. Ir kurį laiką tai pavyko padaryti. Ko gero, ne be politikų įtakos žiniasklaidai.

 

Kur Europos Komisijos iniciatyva pradėti diskusijas dėl žiniasklaidos laisvės ir dėl politikų įtakos Švedijos ar Vokietijos žiniasklaidai?

 

Kai kuri žiniasklaida daugelyje pasaulio valstybių jau seniai yra priklausoma nuo politikų valios ir įgeidžių. Ji vis labiau tampa politikus aptarnaujančia priemone ir netgi tam tikrų politinių procesų katalizatoriumi.

 

Tad gal vietoje spektaklio apie žiniasklaidos naudojimo politiniais tikslais riziką Čekijoje iš tiesų pradėkime rimtą diskusiją apie žiniasklaidos tarnystės politikai bei politikų įtakos visuomenės informavimo priemonėms keliamas problemas ir pasekmes visoje Europos Sąjungoje, kur atstovaujamoji demokratija virto politikų atstovavimu tik sau. Ir ji įvairiomis priemonėmis ir būdais nuolat palaikoma kaip tikroji demokratija, kaip nepakeičiamas jos garantas.

 

Ir atvirkščiai – tiesioginės demokratijos idėja, kuri reiškia didesnį visuomenės įsitraukimą į politinius ir ekonominius procesus, yra menkinama, pristatoma kaip populistų įrankis, kuris neva naudojamas sumaiščiai kelti.

 

Kai visuomenė supras, kad tokie argumentai tėra tik valdžios siekis išlaikyti turimą padėtį, ji galės pareikalauti iš politikų kitokių sprendimų. Ne balansuojant biudžetą, ne didinant mokesčius, dalinant pašalpas ir kompensacijas, bet sudarant sąlygas dirbti ir užsidirbti.

 

Tada visuomenė politikams formuos tokią darbotvarkę, kurios jai reikia ir reikalaus ją įgyvendinti. Tačiau pirmiausiai ir Lietuvoje, ir kitose Europos valstybėse turi atsirasti naujas sąjūdis, aktyvi pilietinė bendruomenė, kurios veiklos pagrindinis tikslas būtų savo pilietinių ir politinių teisių atsikovojimas ir įtvirtinimas.