R. Paksas. Kad po „Brexit“ nebūtų naujų „exit“

2016-08-02

Kritiškas pačių Europos politikų požiūris į Europos Sąjungos politiką yra tai, kas dar galėtų išgelbėti Europos Sąjungą kaip organizaciją. Nes kritiškas bendrijos valstybių piliečių požiūris, kuris, jei ta politika nesikeis, toliau tik stiprės, po „Brexit“ atves dar ne prie vieno „exit“.

Save gerbianti valstybė ir jos pilietis vargu, ar dar ilgai norės taikstytis su daugeliu jam primetamų dalykų. Joks tautos ir Tėvynės patriotas nėra linkęs nacionalinių reikalų atiduoti tvarkyti kitiems. Tai akivaizdu, žvelgiant į Lenkiją, Vengriją, Čekiją, netgi Austriją.  

Anksčiau ar vėliau daugelis bendrijos narių apsižiūrės, kad jos baigia prarasti visus valstybės politikos formavimo svertus, atiduodamos nacionalinius reikalus į globalių procesų valdytojų rankas.   

Ar galėtume šiandien pasakyti, kad Lietuva turi artikuliuotą valstybės užsienio politiką, savarankišką nacionalinio saugumo strategiją ar tautos vertybėmis grįstą švietimo sistemą? Su kai kuriomis išlygomis – dar taip.

Tačiau akivaizdu, kad savo finansų politikos tikrai jau nebeturime. Lietuvą įtraukus į euro zoną, savo nacionalinę finansų politiką atidavėme Briuseliui. Valstybei praradus suverenitetą nacionalinių finansų srityje nuolat brangstančios prekių ir paslaugų  kainos bei nekilnojamojo turto burbulai tėra tik problemų ledkalnio viršūnė.

Ne ką geriau ir užsienio reikalų srityje. Simpatiškoji Federika Mogerini, Europos Sąjungos vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė, itin santūriai formuluoja bendrosios užsienio politikos kryptis. Joms šalies užsienio politikos formuotojai linkę be diskusijų pritarti. Nes savarankiško politikos formavimo svertai bei principai vis labiau perleidžiami užsienio valstybėms ir Europos Sąjungai.

Užsienio reikalų ministerija atlieka tik formalias reprezentacines funkcijas ir konsulines paslaugas. Ar ne per didelė prabanga tik tokioms reikmėms laikyti milžinišką diplomatų korpusą ir didžiulį ministerijos aparatą?

Žiniasklaidos pirmuosius puslapius nuolat papildo pranešimai apie besikartojančius teroro išpuolius, karinius perversmus ar susišaudymus bei itin išsamiai nušviečiami kriminaliniai įvykiai Lietuvoje. Dar – informacija apie atvykstančius pabėgėlius, kuriuos Lietuva įsipareigojusi priimti, vykdydama Europos Sąjungos politiką. Nacionalinės politikos problemoms dažniausiai vietos nebelieka.

Tai iš esmės iliustruoja situaciją, kad priimant svarbiausius sprendimus, piliečių nuomonė jau lyg ir nebesvarbi. Visuomenei bandoma įteigti, kad ji jau gyvena pagal Vakarų visuomenės standartus. Deja, dažnai tai tėra tik mėgdžiojimas, sukūręs, kaip sakė vienas politikas, tik „tuščias kaukes, už kurių nėra autentiškos tapatybės, o tik beformė, neartikuliuota patirtis“.

Buvęs Švedijos finansų ministras Andresas Borgas, kalbėdamas apie federalizmo pavojų Europai, sakė: „Mums reikia Europos, kuri yra vieninga dėl to, jog taip nori, o ne dėl to, kad ją tokia būti spaudžia kokia nors politinė struktūra“.

Lietuvai reikia rasti pakankamai valios ir būdų išeiti iš „lietuviško eurocentrizmo tuštumos“ klystkelių, sugrįžtant į nacionalinės valstybės raidos kelią, pirmiausiai atsikratant „smegenų plovimo“ ir svetimos politikos poveikio.

Vyšegrado šalys prieš Bratislavos viršūnių susitikimą rugsėjo 16 d. rengia savo pasiūlymų paketą diskusijoje kaip turi atrodyti ES be Didžiosios Britanijos. Būtent Rytų Europos požiūris, spėjama, gali kardinaliai kirstis su vakariečių tikslais bei siekiais. Tuo, kad Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovakija sieks ES sprendimų kontrolės ir galutinio valstybių parlamentų žodžio juos įgyvendinant.

Kodėl šioje grupėje per tiek metų dar neatsirado ir Lietuva? Negi mes neturime jokių pasiūlymų dėl kitokios Europos Sąjungos? Lietuva privalo aiškiai pasisakyti dėl nacionalinio suvereniteto stiprinimo diskutuojant apie tolimesnę ES egzistenciją, prieš Briuselio komisarų diktatą.

Taip pat garsiai ir aiškiai privalome pasakyti, kad ryžtingai ginsime Lietuvos laisvę, nustatydami stipriausias iš įmanomų teisines kliūtis prieš Europos Sąjungos institucijų ir politikų bandymus kėsintis į Lietuvos suverenumą. Toks yra mūsų eurorealizmas.

Po pastarųjų kruvinų įvykių Europos valstybėse akivaizdu, kad kitokia privalo tapti ir migracijos politika. Reikia garsiai akcentuoti, kad Lietuva padės tik tiems prieglobsčio prašytojams, kurie tikrai yra persekiojami.

Turi būti pasiųsta aiški žinia: čia atvykę imigrantai turės laikytis visų šalies įstatymų, vietos taisyklių, praktikos ir papročių. Kiekvienas, kuris atsisakys mokytis lietuvių kalbos, nepaisys šalies įstatymų arba neužsidirs pragyvenimui, privalės palikti Lietuvą.

Lietuvos strateginiais partneriais turi tapti tos ES valstybės, kurios palaikys mūsų nepriklausomos valstybės siekį priešintis ES federalizacijai.

Vis daugiau ES valstybių linkusios nebežiūrėti į globalios Europos politikierių padejavimus dėl vis prastėjančios padėties, bet pačios imasi iniciatyvos siūlyti ir įgyvendinti konkrečius sprendimus. Nuo to, ar mes greitai sugebėsime rasti su jomis bendrą kalbą, ar taip ir liksime didžiųjų pasiuntinuko vaidmenyje, priklausys ne tik šalies piliečių saugumas, bet ir Lietuvos galimybės būti lygiateise naujai gimstančios valstybių ir tautų Europos dalyve.