R. Paksas. Laisvė atleisti nėra laisvė žudyti visuomenės, net jei žmogus nebebijo Dievo

2015-11-10

Ginčas dėl laisvos valstybės yra pasmerktas iš principo, nes dėl to nereikia ginčytis. Mat kiekviena valstybė turi teisę būt laisva ir nepriklausoma. Antraip ji jau bus kolonija.

Todėl abejoti mūsų valstybės laisve šiame kontekste būtų tiesiog neprofesionalu. Tačiau šiandienos politikoje bei gyvenime susiduriame su kita, gerokai šį supratimą apsunkinančia problema: ar tam tikri teisės aktai politikams leidžia laisvai įgyvendinti visuomenės nuostatas ir jų lūkesčius bei reikalavimus dėl konkrečių sprendimų? Ar politikai gali būti pakankamai laisvi ir turėti pakankamai teisiškai apgintų svertų siūlyti ir įgyvendinti tas teisės normas, dėl kurių laisvai pasisako dauguma visuomenės?

Diskusiją šiais klausimais paaštrina pastarųjų dienų įvykiai, kai viename Lietuvos miestelyje buvo nužudytos keturios moterys. Viešai taip ir nepasakyta, bet daugelio garsiai ir tylomis ištarta nuostata „Ant kryžiaus jį“, kuomet kalbama apie moteris nužudžiusį vyrą, labai aiškiai išreiškia daugelio šalies piliečių aiškią ir jokių abejonių nekeliančią nuostatą į smurtinių nusikaltimų vykdytojus.

Ta nuostata visuomenės sąmonėje nekinta jau daugelį metų. Vargu ar ją gali pakeisti netgi nuolatiniai įtikinėjimai, kad mirties bausmė nėra humaniškas teisingumas. Nes visuomenė dažniausiai vadovaujasi ne humanizmu, bet emocijomis ir daugeliu kitų postulatų, tarp kurių yra ir logika bei sveikas protas.

Būtent jis niekuomet nesutiks dešimtmečiais maitinti žudiką, juolab, atėmusį ne vieną gyvybę, suteikti jam pakankamai komfortabilias gyvenimo sąlygas. Ta pati visuomenė bus lygiai taip pat nepakanti ir bet kurio teroristo, padėjusio bombą į lėktuvą, kuriuo skrenda keli šimtai keleivių, atžvilgiu.

Taip jau sutapo, kad Europos Parlamente ir prieš Rusijos oro linijų lėktuvo žūtį, ir prieš kruvinus nusikaltimus Kražiuose buvo diskutuojama dėl mirties bausmės. Norėčiau priminti, kad ją taiko ne taip jau mažai valstybių. Kai kurios, ją turinčios, vadinamos nedemokratinėmis. Tiesa, Jungtinės Amerikos Valstijos, kuriose dėl mirties bausmės kiekviena valstija sprendžia savarankiškai, tokia nevadinama.

Didesnė Lietuvos piliečių dalis visuomet pasisakė ir šiandien pasisako už mirties bausmės grąžinimą į LR teisės aktus. Argumentas, kurį yra tekę ne kartą girdėti: „Nebebijo žmonės Dievo, tai gal bent mirties baimė išgąsdins?!“

Mirties bausmės sąvoka šiandien įtvirtinta kaip nehumaniška nusikaltusio atžvilgiu ir siekiama vertinti kaip visuomenės kerštas, o ne teisingu įvertinimu už padarytą piktadarybę. Tačiau tokia nuostata niekada neras atramos aplinkoje, kurioje smurtas yra kaip ideologinės ar religinės kovos arba kaip aklo nusikaltimo įrankis, nusinešantis vieną, kelias ar keliasdešimt gyvybių.

Kai toks smurtas baudžiamas anaiptol ne visu griežtumu, bet bausmės išlaidas dar užkraunant tai pačiai nukentėjusiai visuomenei, kuri priversta išlaikyti nusikaltėlį kalėjime ar kolonijoje, tikėtis teigiamos visuomenės reakcijos yra pernelyg naivu.

Kita vertus, žinant, kad bet kuriuo atveju net ir žiauriausią nusikaltimą įvykdęs asmuo išsaugos savo gyvybę, naivu tikėtis, kad žiaurūs smurtiniai nusikaltimai, dvigubos ar trigubos žmogžudystės gali liautis. Mirties bausmės atsisakymas netgi ir dėl pačių humaniškiausių paskatų pasąmonėje įtvirtina nebaudžiamumo nuostatą ir paneigia seną biblijinę doktriną: akis už akį.

Viskas būtų gerai, jeigu tą doktriną turėtume kuo pakeisti. Dabar ją primityviai keičiame kita krikščioniška doktrina – bandymu atsukti kitą skruostą. Bet nei sudeginta mergina automobilio bagažinėje, nei nužudytos moterys savo namuose to padaryti negali? Tad kas, kam ir kodėl turi atsukti savo skruostus?

Kodėl ir dėl kokių nuodėmių visuomenė stumiama prisiimti svetimas kaltes už vienų ar kitų valstybių veiksmus užu trijų jūrų vandenynų? Arba netgi ir tas kaltes ties Kelme, dėl kurių žmogus, gyvenantis Varėnos miškų pakraštyje ar palei Darbėnus Kretingos rajone net ir negali būti kaltas?

Mirties bausmes už įvairius nusikaltimus šiandien taiko daugiau kaip penkios dešimtys pasaulio šalių. Pernai ja nuteista beveik pustrečio tūkstančio asmenų.

Vien tik už su narkotikais susijusius nusikaltimus mirties bausmė taikoma daugiau kaip trijose dešimtyse valstybių. Kasmet ji įvykdoma maždaug tūkstančiui asmenų. Stiprėja tendencija, kad būtent už su narkotikais susijusius nusikaltimus pasaulyje per pastaruosius metus skelbiama vis daugiau mirties nuosprendžių. Tai natūralu, kadangi Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas numato išlygas dėl mirties bausmės taikymo. Kadangi ji gali būti taikoma tik už sunkiausius nusikaltimus, todėl šalys, kurios labiausiai susiduria su narkotikų problema, bando jai kelią užkirsti būtent tokiomis priemonėmis.

Ar žiaurių nužudymų skaičius Lietuvoje šiandien jau nėra ta riba, kuomet ir mes privalėtume pradėti diskutuoti dėl mirties bausmės įtvirtinimo teisės aktuose? Tokios diskusijos prologu galėtų pasitarnauti vienas iš esminių tiesioginės demokratijos instrumentų – tautos referendumas. Tegu demokratiškai sprendžia visuomenės dauguma. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu ji be išlygų pasisakytų už mirties bausmę, anaiptol nesiūlau tuoj pat imtis ir jos vykdymo. Iškart nustatykime ir moratoriumą jos vykdymui.

Tokios nuostatos mūsų teisėje naudingumą galėtume įvertinti labai greitai: palyginę buvusių ir būsiančių žiaurių nusikaltimų skaičių. Kai skelbiame karą keliuose ar karą girtavimui, neskelbti karo žmogžudystėms yra tiesiog veidmainiška.