R. Paksas. Lietuva privalo padaryti namų darbus ne tik dėl „Brexit“

2019-01-23

Sausio viduryje į plenarinę sesiją susirinkusio Europos Parlamento akys krypo į Didžiąją Britaniją, kurios politikai kryžiavo ietis dėl išstojimo iš Europos Sąjungos sutarties. Be kitų klausimų nubalsavę ir už tai, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymui Lietuvai būtų skirta tiek lėšų, kiek ji prašo, parlamentarai pasikeitė nuomonėmis ir apie situaciją dėl „Brexit“.

Didžiosios Britanijos parlamentarai balsavo prieš taip vadinamą išstojimo iš ES sutartį. Vėliau balsavo dėl nepasitikėjimo savo premjere, bet ši savo poste išliko. Iš antraščių atrodo, kad Didžiojoje Britanijoje įsivyravo chaosas, bet blaiviai vertinant: ką šiandien reikėtų daryti? – klausiame Europos Parlamento nario, frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vicepirmininko, Prezidento Rolando Pakso.

Europos Sąjunga, kaip institucija, patiria didžiausią krizę nuo savo susikūrimo laikų. Manau, kad nepaisant naujų pasiūlymų dėl „Brexit“ atidėjimo, naujų planų dėl išstojimo svarstymų, situacija vargu, ar keisis į geresnę pusę. Didžioji Britanija, nesvarbu, su sutartimi ar be jos, paliks Europos Sąjungą.

Logiška, kad tie, kuriuos palieka, nenori išeinančiųjų lengvai paleisti. Todėl ir atsiranda natūralūs ar dirbtinai eskaluojami nesutarimai tarp besiskiriančių pusių. Kurie kol kas prie sutarimo neveda. Atvirkščiai – gilina nesutarimus.

Man šiek tiek keista, kad šiandien žiūrima tik dalykų, susijusių su „Brexit“. Reikėtų žvelgti plačiau: ką ir kaip ES Sąjunga privalo padaryti, kad atsiskyrimo nuotaikos nekiltų kitose valstybėse? Kad už atsiskyrimą nepasisakytų Prancūzijos, Vokietijos, bet kurios kitos bendrijos narės žmonės?

Europos unifikavimo ar perauklėjimo programomis žmonių nepasitikėjimo ES institucijomis, nepritarimo jų veiksmams neišspręsime. Taip pat ir kaltinimu populizmu, ksenofobija ir kitais nebūtais dalykais.

Yra toks terminas „grandininė reakcija“. Ar ji jau įgauna pagreitį ir Europos politikoje?

Manau, kad taip. Išgyvename metą, kai Europos susivienijimo interesus pakeitė skaidymosi interesai. Niekas nebekalba apie ES plėtros reikalus, euro zonos plėtrą ir joje dar nesančių valstybių savo valiutos pakeitimą euru. Nes kuo toliau, tuo labiau daugelis valstybių šito nebenori. Nes per daug netikrumo ir neužtikrintumo.

Atrodytų, kad tokiame fone, ES institucijos turėtų siekti kuo didesnės integracijos, pripažinti klaidas, ieškoti dialogo ir sutarimo su visomis bendrijos narėmis. Daroma anaiptol ne tai.

Šią savaitę Achene, netoli Belgijos, pasirašyta nauja dvišalė bendradarbiavimo ir draugystės sutartis tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Joje šalys pasižada stiprinti ryšius ekonomikos bei gynybos srityse. Be kita ko, sutartyje numatyta ir galimybė įkurti bendrą parlamentą, kurį sudarytų po penkiasdešimt Prancūzijos Nacionalinio Susirinkimo ir Vokietijos Bundestago narių.

Ar tai reiškia, kad didžiausios ES šalys nebemato bendrijos ateities arba tos bendrijos ateityje ir į pirmą vietą iškelia dvišalius santykius? Kurios nebetiki savo ankstesniu vaidmeniu Europos integracijos procese ir pirmiausiai ima galvoti apie savo interesus?

 

Tai gal ir Lietuva labiau turėtų galvoti apie savo interesus situacijoje dėl „Brexit“? Gal ir mes balandžio pradžioje galime turėti bent dvišalio susitarimo tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos projektą?

Turime matyti plačiau, ne tik situaciją aplink Didžiąją Britaniją. Taip, būtina pasiekti, kad šiuo pasitraukimo laikotarpiu mažiausiai nukentėtų Lietuvos piliečių interesai. Tačiau galvojant apie ilgalaikę perspektyvą, reikia neužmiršti, kad mūsų piliečių yra ir Ispanijoje, Airijoje, kitose ES šalyse. 

Lietuva privalo rimtai galvoti apie dieną „X“, kai paaiškės, kad Europos Sąjunga subyrėjo, ir būti  pasirengusi susigrąžinti savo valiutą, kai kils klausimas dėl euro zonos subyrėjimo ar joje prasidės tokia krizė, kad visos buvusios iki šiol atrodys tik juokai. Naujų ir gerokai rimtesnių problemų fone šiandienis kvietimas emigrantams grįžti į Lietuvą, kuri tada nežinos kaip elgtis ir neturės jokio plano, atrodys kaip stebuklinė pasaka, kuria buvo galima ir patikėti.

Kaip vertinate kvietimą grįžti, nuskambėjusį iš Lietuvos Vyriausybės lūpų? Ir kaip manote, ar daugelis grįš?

Nuoširdus pakvietimas ne toks turėtų būti. Pirma reikėjo pagalvoti, ką, kaip ir kada grįžtantiems Lietuvos valstybė galės pasiūlyti, o tada šnekėti.

Valdžios institucijos, savivaldybės, šalies verslas turi tinkamai pasirengti sutikti iš emigracijos grįžti nusprendusius piliečius. Ne pasiūlydama vietą darbo biržoje, bet pasiūlydama darbo galimybes pagal jų turimą kvalifikaciją konkrečioje įmonėje ar įstaigoje.

Taip pat turi būti sudarytos galimybės užsidirbti pakankamą, normalius žmogaus poreikius užtikrinantį, atlyginimą.

Jei iš tiesų norima, kad žmonės grįžtų, politikai privalo pakeisti požiūrį į žmones. Ir tą daryti reikia ne dėl emigrantų susigrąžinimo. Valdžios institucijos ir Europoje, ir Lietuvoje iš tiesų yra privatizavusios atstovaujamą demokratiją. Žiūrima ne žmonių intereso.

Kai reikėjo stojimo į Europos Sąjungą teigiamo rezultato, tai ir referendumas dvi dienas buvo, ir pakiša balsavusiems už vieną centą. Dabar žmonės, pabandę referendumą dėl lito sugrąžinimo surengti, bus išvadinti tokiais žodžiais, su kuriais demokratija nieko bendro neturi. Būtent nesiskaitymas su visuomene, nesiskaitymas su valstybių interesais ir buvo tas neatsakingų politikų ant kelio numestas akmuo, už kurio užkliuvęs griūna vežimas vardu Europos Sąjunga. 

Kalbėjosi Mantas Butkus

Parengta bendradarbiaujant su Europos Pralamento frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“