R. Paksas. Net ir pasaulio sumaištyje valstybės ir žmogaus atrama yra šeima

2015-12-03

Kas yra žmogus? Kur jo Tėvynė ir kodėl ji būtent ten? Kas yra šeima? Ar ji dar reikalinga šiandienos pasaulyje? Naujoms technologijoms sparčiai tirpdant atstumus tarp kontinentų, žmonėms migruojant paskui skalsesnį duonos kąsnį, kur yra žmogaus vertybinis pamatas, į kurį jis galėtų tvirtai įsiremti, apmąstydamas savo būtį džiaugsmų ir išbandymų akimirkomis?

Tai klausimai, kurie nusisukant nuo kasdienos upės tėkmės į ramesnį gyvenimo užutekį, dažnam neduoda ramybės. Globalizmo vis labiau užvaldomame pasaulyje šiandien klausimų kartais daugiau negu atsakymų, bet nepaisant to, į daugelį jų turime ieškoti atsakymų, o į esminius – ir juos surasti.

Išlaikydami daugelio dalykų savitumą, kuriuos įskiepijo šeimos ir tautos tradicijos. Juk ir didžiausias kosmopolitas nuo savo tautinio savitumo pasislėpti dar negali. Tik maskuoti savo sukonstruota neoliberalistine retorika. Gerbiu mus supančio didelio pasaulio artėjančias jungtis, technologinį progresą, bet pasirašau po kiekvienu kažkada Vydūno pasakytu žodžiu, kad atspirtis ir pradžia stipraus pasaulio žmogaus, žmogaus kūrėjo, yra jo mikropasaulį puoselėjusi tradicijomis stipri šeima, kuri šiam kilniam tikslui telkė ne tik savo genties syvus, bet tautos gyvastį. Ir taip visada turėtų būti. Tai turime saugoti, stiprinti ir apginti.

Kodėl šiandien privalome kalbėti apie krikščioniškąją tiesą ir bandyti atpažinti tikrąsias prasmes nuo tariamų, kalbėdami apie šeimą?

Nes dar esame pakankamai stiprūs pasipriešinti neatsakingų, siauraregių valstybės tarnautojų konstruojamiems socialiniams mechanizmams valstybės lygiu perimti iš tėvų jų žmoniškąją teisę ir prievolę - ugdyti, rūpinti ir saugoti savo vaikus?

Nesenoje istorijoje bandymų išardyti šeimos institutą jau buvo: bolševikinėje Rusijoje, mojuojant seksualinės revoliucijos vėliava ir vaikus genant į komunas. Nacistinė Vokietija bandė gryninti arijų rasę, daugelį šeimų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme pasmerkdama myriop.

Mūsų tauta, mūsų tėvai taip pat gali pasidalinti ne tokiais senais buvusio sovietinio laikotarpio bandymais atskirti šeimą pavyzdžiais. Vaikams buvo kuriami savaitiniai darželiai, sportiniai ir socialiniai internatai.

Mūsų žmonės, į miestus susikėlę iš kaimų (kur vienoje troboje visuomet gražiai sutardavo bent trys giminės kartos), nepasidavė. Taigi per tuos 50 okupacijos metų tradicinę šeimą, kaip vertybę, išsaugojome, kaip kad išsaugojome savyje ir tautos geną, leidusį susitelkti ir Lietuvą prikelti Atgimimui.

Dabar matome naujai peršamą šeimų atskyrimo modelį su skandinaviška ir/arba britiška tradicija, kai vardan sočios ir aprūpintos vaiko gerovės valstybė norėtų jį atskirti nuo šeimos ir pati juo pasirūpinti. Ypač jei skurdo gniaužtuose esančioje ir todėl socialinių problemų kamuojamoje šeimoje tėvai neįstengia vaikų aprūpinti „vartotojišku gėriu“.

Apie pastangas nuasmeninti vaiko prigimtinį ryšį, padaryti jį kosmopolitiniu vartotoju – sukurti mėgintuvėlio žmogų – be tradicijos, kraujo šauksmo prieš metus konferencijoje problemą kėlė Lietuvos Žmogaus teisių asociacija, apie tai visus pastaruosius metus vis atsiliepia šios asociacijos buriami intelektualai, reaguodami į vaikų atskyrimo nuo šeimos mums svetimas norvegiškas patirtis.

Tarptautinė teisė – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, kiti lydintys dokumentai įtvirtinta doktriną, kad šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma; valstybės privalo gerbti tėvų laisvę užtikrinti dorovinį vaikų auklėjimą pagal savo pačių įsitikinimus.

Ne išimtis ir Lietuva, kur šeimos, kaip valstybės pagrindo, misija ir apsauga įteisinta pagrindiniame įstatyme Konstitucijoje. Tačiau nors Lietuvoje garantijos šeimai teisiniu požiūriu reglamentuotos pakankamai, bet tikrovė konstruojama kitaip.

Ji bejėgiškai, o gal begėdiškai dangstosi žmogaus teisėmis ir laisvėmis, bando desperatiškai pataikauti neoliberalistiniam asmeninės laisvės požiūriui. Tradicinė dorovingumą puoselėjanti šeima vis labiau stumiama iš propaguotinų pavyzdžių lauko. Lietuva pirmauja savižudybėmis, socialinės atskirties iššaukta gaivališka migracija. Tuo tarpu žmonių protus per žiniasklaidą paralyžiuoja politinės intrigos, malonumų, melo ir vartojimo kultūra, transliuojamos negatyvios naujienos, vartojimą skatinanti reklama. Tokia sukonstruota realybė gniuždo dvasią. Bedvasėje ir nesąžiningoje visuomenėje pradeda vešėti visos ydos, agresija. Dorovingumo trūkumas gimdo išdavystes, nusikaltimus, vagystes, siekį pasipelnyti, korupciją, lytinius iškrypimus ir savižudybes.

Įvairūs šaltiniai iliustruoja nesėkmingą šeimai, o tai reiškia ir tautai, statistiką: kas penktas suaugęs žmogus bei vaikas gyvena ties skurdo riba. Vos ne pusė Lietuvos šeimų (42 proc.) dėl nedarbo ar kitokių priežasčių yra išlaikomos vieno maitintojo ir gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Trečdalis šeimų (33 proc.), kuriose yra du suaugę asmenys ir turi 3 arba daugiau vaikų, taip pat gyvena žemiau skurdo rizikos ribos.

Skurdas didina socialinę atskirtį, žmonės praranda tikėjimą ateitimi, ima byrėti svarbiausias harmoningo pasaulio uostas šeima. Tad grįžtu prie klausimo, ar mes tėvai dar turime savyje tvirtybės čia Lietuvoje, savo tėvynėje, savo šeimose patys ugdyti, rūpintis ir ginti savo vaikus?

Ką turime padaryti visi, kad atgautume pasitikėjimą ir šie naujo amžiaus iššūkiai mums Lietuvoje būtų įveikiami?

Reikia visiems kartu – mokslininkams, dvasininkams, politikam ir visuomenininkams, o svarbiausia – Lietuvos jaunimui – drauge drąsinti, kelti ir kviesti Lietuvos žmones kurti dorovingą, šeimos ir tautos vertybėmis besiremiančią, atsakingų piliečių visuomenę.

Būstas ir darbas jaunai, o ypač vaikus auginančiai šeimai, turėtų būti pirmaeilis kiekvienos savivaldybės uždavinys. Valstybės šimtmetį vainikuokime šimtu naujų modernių daugiabučių namų jaunoms šeimoms.

Būtina sugrąžinti nesuvaidintą valstybės pagarbą daugiavaikėms šeimoms. Tai šeimos su ypatingu pasiaukojančios tėvystės genu, kuris nykstančiai mūsų tautai yra labai reikšmingas. Todėl daugiavaikės šeimos turi sulaukti ypatingos valstybės materialinės ir kultūrinės paramos ir dėmesio.

Reikia užtikrinti, kad valstybės išlaikomos vaikų ir jaunimo švietimo bei kultūros sistemos griežtai paisytų ir propaguotų nuostatas, jog svarbiausia Lietuvos valstybės vertybė ir pagrindas yra šeima.

Turime išreikalauti, kad politikos, skirtos krizę patiriančioms šeimoms, vykdytojai siektų ne tokią šeimą išskirti, bet padėtų jai atsitiesti. Šiame sudėtingame darbe valstybė neturi ir negali taupyti – jautrių, atsakingų, rūpestingų, profesionalių socialinių darbuotojų, teisėtvarkos pareigūnų, nevyriausybinių organizacijų aktyvistų turi būti pakankamai, kad šeimas ištikusios krizės netaptų negrįžtamai lemtingos ir vaikai nejaustų skausmo dėl tėvų skyrybų ar netikėtų fizinių savo artimųjų netekčių.

Būtina kaip geriausius pavyzdžius skatinti šeimų bendro laisvalaikio idėjas. Visos dvasinio ugdymo religinės organizacijos ir švietimo įstaigos, vaikų ir jaunimo laisvalaikio įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, veikiančios šeimos ir valstybės apsaugos srityje, turėtų būti skatinamos už veiklas, kurios realiai įtraukia visą šeimą. Taip formuotume platų pozityvų požiūrį į autentiškos šeimos institutą.

Reikia sudaryti pakankamas teisines ir finansines prielaidas, kurios skatintų vaikų gimstamumą, santuokų gausėjimą ir ištuokų mažėjimą. Valstybei darbą atliekantys žmonės turi remtis valstybės pagrindą - šeimą - saugančiomis tradicinėmis (krikščioniškomis) nuostatomis.

Į ką kitą, jei ne į vaikus, galime sudėti savo ateities viltis, savo pastangas, nuopelnus? Juk visa kita gyvenime išnyksta. Jei nesukursime tradicinėms šeimoms reikiamų sąlygų, ateities tiesiog nebus. O nebus šeimos, vaikus mylinčios, jiems palankios aplinkos, neliks ir valstybės. Krikščionybė, demokratija ir laisvoji ekonominė erdvė – tai matmenys, kurie apibrėžia mūsų bendrystę Europoje su kitų valstybių tautomis. Tai taip pat yra garantas išlikti Lietuvos tautai ir valstybei.