R. Paksas. Tautų apsisprendimo teisė – taip pat viena iš esminių demokratijos sąlygų

2015-10-20

Nieko nebestebina, kuomet kiekvieną mėnesį susirinkus į Europos Parlamentą, kalbama apie migrantų krizę. Tai iš tiesų didelė problema, konkretūs sprendimai vėluoja, o juos siūlyti drįstančius mėgstama kaltinti jautrumo stoka.

Kartais tų kalbų fone man ima dingotis, kad konkrečių veiksmų ir sprendimų niekam nereikia.

Perfrazuojant vieną patarlę, gal kuo drumstesnė bus Europa, tuo kažkam bus geriau žuvis gaudyti?

Tiesa, kai, pavyzdžiui, Vengrija labai konkrečiai imasi spręsti problemą, tuoj puolama aiškinti, kaip tie Rytų europiečiai neturi jokios atjautos ir nesupranta problemos masto. Izraelis nuo Palestinos taip pat siena atsitvėręs. Ir Amerika nuo Meksikos. Negi ir jie nesupranta, atjautos žmonėms neturi.

Matyt, kaip tik supranta. Kaip ir vengrai. Kad Europa - ne karo lauko ligoninė. Juolab, kad ir sužeistais laikyti įmitusius vyrus, einančius skersai išilgai per Europos valstybių sienas, nelabai išeina. Jau ir Vokietijoje tai pradedama suprasti.

Ne su lankstinukais ir ne su žiburiu Lietuva migrantų turi Graikijoje ar Italijoje ieškoti. Nes nei Lietuva Europai nieko nėra skolinga, nei Europa neskolinga į ją plūstantiems užeiviams. Tačiau aš įžvelgiu pavojų, kad pasinaudojant šia pabėgėlių ir imigrantų krize, kaip, beje, ir kitomis krizėmis (skolų, nedarbo, karinių konfliktų greta savo išorinių sienų), kurių nebepajėgia suvaldyti Europos Sąjunga, aktyviai peršamas pasiūlymas ir netiesioginis raginimas valstybėms atsisakyti savo suverenumo ir kurti federacines Jungtines Europos Valstijas. Tai matyti iš kai kurių kolegų nusiteikimo ir pasisakymų pastarosiose Europos Parlamento sesijose.

Bandoma įtikinti, neva savarankiškos valstybės dėl skirtingo teisinio reguliavimo ir įvairių politinių sumetimų nesugeba susitvarkyti su migrantų ir kitomis krizėmis, kurios krečia Europą ir federacinis junginys būtų išsigelbėjimas nuo visų šiandien senąjį žemyną užgriuvusių bėdų.

Tačiau nepamirškime, kad kol kas dar niekas neatšaukė tautų apsisprendimo teisės būti laisvomis ir savarankiškomis. Nes šiandien Europos Parlamento rinkėjai į mus pirmiausiai žiūri kaip į tų valstybių, kuriose žmonės mus išrinko ginti ir atstovauti būtent jų, o ne Artimųjų Rytų ar Afrikos piliečių arba Vokietijos ar Prancūzijos valstybių interesus, atstovus.

Tokia nuostata vadovaujantis, aš ir pasiūliau 2016 ir 2017 metais Lietuvos valstybės biudžete numatyti lėšas, kurias valstybė mokėtų grįžtantiems iš emigracijos Lietuvos piliečiams. Po tuos pačius šešis tūkstančius eurų, kurie numatyti už pabėgėlių priėmimą pas mus. Pirmiausiai rūpinkimės savais piliečiais, o tada priimkime ir svečius, jeigu jie iš tiesų norės Lietuvoje pasisvečiuoti.

Visos apklausos rodo, kad daugelis Lietuvos žmonių migrantų paskirstymui pagal kvotas nepritaria. Gal laikas kai kuriems politikams atsisakyti piršti savo nuostatas, kurios kardinaliai skiriasi nuo visuomenės daugumos išpažįstamų nuostatų. Ir ne tik dėl migrantų.

Pavyzdžiui, dėl šeimos sampratos. Dėl valstybingumo ar religijos dalykų. Dėl tos pačios demokratijos. Štai ir šiomis dienomis man keista girdėti apie tai, kad Europos valstybių vadovai svarsto apie dėl Didžiojoje Britanijoje ketinamo surengti referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje sąlygų.

Kokius planus ir nuostatas dėl referendumo, kuris yra teisėtas ir itin demokratiškas procesas, galėtų priimti valstybių galvos? Uždrausti demokratijos abėcėlę? Išsakyti priekaištus dėl galimybės tautai pareikšti savo nuomonę? Piktintis, kad vienos suverenios valstybės piliečiai diskutuoja ir pareiškia savo nuomonę apie buvimą vienoje ar kitoje sąjungoje arba pasitraukimą iš jos? Daryti tokius dalykus ir kalbėti apie demokratiją, laisvą tautų apsisprendimo teisę? Net didžiausi fariziejai Romos laikais to nebūtų sau leidę.

Aš siūlyčiau nepamiršti, kad sutartis dėl Europos Sąjungos skamba kaip sutartis dėl suverenių valstybių ir tautų Europos ir kol kas niekas nei Europos Parlamento nariams, nei Vadovų Tarybai nesuteikė mandato tą sutartį peržiūrėti.

Reikia nepamiršti ir to, kad Didžioji Britanija, Estija ar Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos narės yra savarankiškos suverenios valstybės ir jų piliečiai turi tarptautinėje teisėje įtvirtintas teises ir galimybes spręsti dėl daugelio savo šaliai svarbių dalykų, tarp jų – netgi dėl to, kokiomis sąlygomis būti ar iš viso nebūti vienoje arba kitoje sąjungoje. Tai vienas iš esminių tiesioginės demokratijos dalykų.