R. Paksas. Valstybė, kurios valdžiai svarbi tautos nuomonė

2016-10-10

Deja, bet tai anaiptol ne Lietuva. Tai Vengrija. Turinti daugiau kaip 9 milijonus gyventojų. Turinti savo 1956 metų laisvės kovos, kuri, deja, buvo užgniaužta tankais, istoriją. Pirmoji iš Stalino pavergtų valstybių sukilusi dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. Dėl savo nepriklausomybės kylanti ir šiomis dienomis.

Pirmoji Europos Sąjungos valstybė, nedviprasmiškai pasakiusi, kad nesitaikstys su jai primetama valia. Šįkart – dėl migrantų kvotų. Pasakiusi dalies savo žmonių balsu. Kuris kai kam ES ir Lietuvoje gal ir nepatinka. Kaip ir kai kurie Lenkijos politikų sprendimai.  

Žinoma, kad bus norinčių referendumo rezultatus parodyti kaip niekinius, nes į jį atėjo mažiau kaip pusė rinkėjų. Tačiau atėjusieji kone vienu balsu pasakė „Ne“ Briuselio politikai dėl migrantų padalinimo po bendrijos šalis.

Iš tiesų jie pasakė „Ne“ ne tik migracijos politikai. Jie pasisakė prieš bet kokį tolesnį išorinį kišimąsi į suverenios valstybės reikalus. Iš esmės tą patį pasakė ir Didžiosios Britanijos piliečiai šių metų vasarą, išreikšdami savo valią palikti vis labiau šalies suverenumą ribojančią bendriją.

Pristatydama ketinimus išstojimo procesą pradėti kitų metų pavasarį, ministrė pirmininkė Theresa May sakė, kad kartu bus anuliuoti ES įstatymų viršenybę apibrėžiantys įstatymai. Tai ji pavadino pirmu etapu, kai „Jungtinė Karalystė vėl tampa suvereni ir nepriklausoma valstybė“.

Tai, kad daugelio Europos šalių piliečiai vis garsiau kalba apie savo valstybių savarankiškumą, akivaizdžiai iliustruoja ir ne taip seniai įvairiuose miestuose nuvilniję protestai prieš Transatlantinės prekybos ir investicijų sutartį tarp ES ir JAV.

„Ekonominiu NATO“ kai kurių lobistų jau garsiai tituluojama sutartis visuomenei kelia abejonių būtent dėl galimo užatlantės diktato, išskirtinių sąlygų ir teisių vienam partneriui. Prieš šią sutartį protestuoja dešimtys tūkstančių žmonių, jai nepritariančią peticiją jau pasirašė virš trijų milijonų žmonių.

Ir štai tokiame fone Lietuvos užsienio ministras Linas Linkevičius kartu su dar vienuolikos šalių ministrais kreipiasi į ES prekybos komisarę Cecilią Malmstrom, ragindami kuo greičiau baigti derybas su JAV.

Įdomu, ką apie tokią ministro iniciatyvą mano Seimo Europos bei Užsienio reikalų komitetų nariai? Ar apie tokius paraginimus buvo bent viename posėdyje rugsėjo mėnesį kalbėta? Ir kaip pats ministras galėtų paaiškinti savo nuomonių kaitą, kai dar balandžio mėnesį sakė, kad „Lietuvai TTIP susitarimas yra išskirtinai svarbus ir esame suinteresuoti kuo greitesniu derybų užbaigimu, tačiau negalime leisti, kad siekis baigti derybas iki 2016 m. pabaigos pakenktų susitarimo turiniui“.

Nebent ministrą būtų apžavėję vasarą pasakyti Jungtinių Amerikos Valstijų žemės ūkio sekretoriaus pavaduotojo Michaelio Scuse`o žodžiai, kad šiuo metu Amerikai itin svarbu baigti derybas dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės sutarties, Lietuva jose galėtų užimti lyderės poziciją, o pati sutartis turėtų būti pasirašyta iki metų pabaigos.

Atkreipkime dėmesį į dar vieną faktą – už skubią derybų su JAV baigtį pasisako tik 12 iš 28 ES valstybių ministrų. Mažiau negu pusė. Kiti, vadinasi, prieš?

Tarp kita ko, prie kreipimosi neprisidėjo didžiausios bendrijos narės Vokietija ir Prancūzija, net ir mūsų kaimynė Lenkija. Ar tai ženklas, kad šių valstybių politikai jau yra linkę įsiklausyti ir į visuomenės nuomonę?

Apmaudu, tačiau atrodo, jog kai kurie Europos politikai bei biurokratai, kartu su pataikūnų choru, linkę to negirdėti. Europos Komisijos atstovų teiginiai, kad Vengrija, nepaisant referendume išsakytos dalies gyventojų nuostatos, bet kuriuo atveju bus priversta priimti migrantus pagal nustatytas kvotas, reiškia ne dialogo paieškas, bet tolesnį Europos federalizacijos siekį. Taip pat – ir tolesnį šiandieninės Europos skaldymą ir naujas įtampas.

Tad nebereikia sakyti, kad tai daro populistai. Jeigu ieškoma ne sutarimo ir susitarimo, kurio būtinumui aiškų signalą davė „Brexit“, referendumai Nyderlanduose ir Vengrijoje, bet konfrontacijos, sprendimų, kuriems nepritaria visuomenė, priėmimo bet kuria kaina, o žmonės tam priešinasi, tai kuo čia dėtas populizmas?

Nebent demagogiškai vadovaujamasi sena patarle apie tą patį mušantį ir tą patį rėkiantį?