Rolandas Paksas: „Demokratija negali būti ir vėliava, ir skuduru kojoms nusivalyti“

2017-11-10

Katalonijoje praėjusią savaitę nuvilnijęs visuotinis streikas dėl Ispanijos veiksmų prieš teisėtai išrinktus Katalonijos vyriausybės narius ir jos prezidentą dar kartą parodė, kad taip paprastai, Europos Sąjungos valstybėms lyg ir nepastebint problemos, jos išspręsti nepavyks.

Ši situacija yra ne tik išbandymas Katalonijos politikams, šio regiono žmonėms, bet ir visai Europai, po kurio paaiškės, kiek demokratijos joje iš tiesų dar yra likę.

Daugelis Europos valstybių į demokratijos pažeidimus Katalonijoje kol kas moja ranka. Neva, ne mūsų kiaulės, ne mūsų pupos, ne mūsų ir daržas, lietuvišką patarlę prisimenant.

Ar taip moja ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis, į kurį kreipiausi, kviesdamas Baltijos šalių parlamentuose ieškoti bendrų tarpininkavimo veiksmų, kad prasidėtų Ispanijos ir Katalonijos dialogas, nežinau. Bet kol kas atsakymo šiandien neturiu.

Atvirai sakant, nesitikiu, kad ir gausiu. Reikia turėti pakankamai drąsos šiandien kalbėti teisybę. Ne visi politikai tai gali. Daugelis apsimeta, kad nemato ir negirdi tų dalykų, dėl kurių išreiškus vienokią ar kitokią poziciją, teks pasijusti nesmagiai sau šiandien lygių būryje. Kiti paprasčiausiai bijo. Ir ne tik politikoje, bet ir versle – kad jų nuomonė gali prieštarauti valstybės valdančiųjų politikos krypčiai, kuri dabar yra labiau žiūrėjimas į didžiųjų valstybių vadovų burnas, negu Lietuvos interesų atstovavimas.

Šis viešas kreipimasis buvo savotiškas lakmuso lapelis ir politikams, ir visuomenei. Kaip reguos Seimo, Vyriausybės nariai, šalies inteligentija? Kiek jiems dar svarbi demokratija apskritai ir anaiptol nedemokratiniai procesai vienoje atskirai paimtoje Europos šalyje?

Akivaizdu, kad stengiamasi šią problemą patylomis apeiti, nepastebėti, kad dėl Katalonijos pasisako daugelis iškilių Europos žmonių, Nobelio premijos laureatai.

Turime suprasti, kad Katalonijos nepriklausomybės klausimas gali būti išspręstas tik dialogu arba tas nepriklausomybės siekis bus užgniaužtas jėga. Nuo to, kuris kelias bus pasirinktas, priklauso Europos Sąjungos ateitis.

Kai Europos Sąjungos vadovai nuolat kartoja, kad Katalonijos klausimas yra tik Ispanijos vidaus reikalas, aš retoriškai noriu paklausti: ar Ispanija jau nebėra viena iš 28 ES narių? Jeigu taip, tai ir Briuselyje tegu niekas neniršta dėl Lenkijos vyriausybės ar parlamento sprendimų – sakykime, kad tai jų vidaus reikalas ir nesikiškime. Kai Čekija pasako, kad nepriims pabėgėlių – taip pat sakykime, kad tai jų vidaus reikalas.

Žmonės mato tą dviveidiškumą ir atitinkamai vertina. Negalima demokratijos naudoti vieną kartą ją į dangų iškeliant kaip vėliavą, o kitą kartą ant žemės numetant kaip skudurą kojoms nusivalyti.

Katalonams, kaip beje, ir baskams, yra įstatymais suteikta tam tikra autonomija. Bėda, kad pastaraisiais metais realiais veiksmais ta autonomija buvo siaurinama. Ispanijos vyriausybė atmetė bet kokias dialogo ir derybų dėl jos sustiprinimo galimybes, todėl šiandien turime tokį rezultatą.

Tauta nori būti savarankiška ir tautų apsisprendimo galimybė tarptautinės teisės sampratoje dar nėra panaikinta. Žinoma, galima žongliruoti žodžiais, kaip dabar ir daroma: vienu atveju ta apsisprendimo teisė yra gerai ir yra teisėta, o kitu ji drasko stabilias valstybes, jų sienų vietisumą.

Panašiai būtų galima kalbėti ir apie Kosovo atsiskyrimą nuo Serbijos. Bėda ta, kad pastaraisiais metais tautų savarankiškumas ir teisė į savo valstybę gali būti pripažįstama tik po didžiulių aukų, kaip būtent to paties Kosovo atveju. Negi tokių aukų prireiks ir Ispanijoje, kad katalonams būtų suteikta teisė į valstybę?

 

Valstybingumas apskritai Europoje yra nuolat silpninamas. Štai, pavyzdžiui, Lietuvos Seime dabar

svarstomos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pataisos, po kurių priėmimo Lietuvos turtą galės įsigyti kas tik nori.

 

Siūloma naikinti žemės įsigijimo saugiklius, numatančius kvalifikacijos reikalavimus žemės pirkėjams. Visi puikiai suprantame, kad konkurencinga Lietuvos žemės ūkio rinka seniai skersai gerklės stovi daugeliui stipresnių valstybių. Lietuvos žemdirbiams mokamos gerokai mažesnės išmokos negu ES valstybėse.  Mokama žmonėms už tai, kad tos žemės nebedirbtų. Dabar siekiama sudaryti sąlygas žemės ūkio paskirties žemę įsigyti bet kam. Kokiu tikslu – kad ji dirvonuotų ar kad iš jos gelmių būtų galima gėlą vandenį siurbti ir iš to gerai uždirbti, šiandien sunku atsakyti.

Seimo ketinimas švelninti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo Lietuvoje įstatymą kvepia ne tik pataikavimu užsienio ir vietos verslo interesams, bet ir tam tikra grėsme valstybingumui.

Akivaizdu, kad taip vadinamų „saugiklių“ panaikinimas sudarys gerokai daugiau galimybių žemės ūkio paskirties žemę įsigyti asmenims, kurie net negalvos jos dirbti. Tai sudarys ir didesnes prielaidas užsienio investuotojams supirkti atskiras teritorijas. Žemė nebelaikoma nacionaliniu turtu, o tai akivaizdžiai silpnina valstybę.

Trys esminiai valstybės sampratos dalykai yra tauta, kalba ir teritorija.

Lietuvos žemės išpardavimu kėsinamasi būtent į jos teritoriją. Taip, tos nupirktos žemės niekas iš Lietuvos neišveš, tačiau galimybės užsienio valstybėms stambiojo kapitalo rankomis valdyti dalį Lietuvos teritorijos manęs visiškai nežavi. Nes taip, mano įsitikinimu, gali prasidėti valstybės užvaldymas.

Akivaizdu, kad „saugikliai“ dėl žemės kaip nacionalinio turto užvaldymo yra didelis kliuvinys tokioms užmačioms. Manau, kad būtent dėl to Europos Komisija ir pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą. Ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją dėl to reiškia nepasitenkinimą.

Aš už laisvą kapitalo ir prekių judėjimą, bet valstybių teritorijų pirkimas ar pardavimas negali būti prilygintas šitiems dalykams. Valstybė turi ginti savo nacionalinius interesus ir nustatyti tokius reikalavimus disponuoti Lietuvos žeme, kokius mano esant reikalinga.