Rolandas Paksas. Valstybių nepriklausomybė – tautų Europos bendrijos pamatas

2019-02-18

Mes tolstame ne tik nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo datos. Lietuva, kaip valstybė, vis labiau tolsta nuo savo nepriklausomybės. Ir tas atitolimas prasidėjo anaiptol ne nuo įstojimo į Europos Sąjungą. Ši data tiesiog prie visų kitų dalykų, suteikė ir teisinį Lietuvos nepriklausomybės mažinimo atributą.

Nepriklausomybę mes pradėjome prarasti, kai pramonę ir svarbiausias verslo šakas perėmė užsienio kampanijos bei verslininkai. Kai šalies finansų rinką užvaldė skandinaviški bankai. Kai didelė dalis lietuviškos žiniasklaidos atsidūrė užsieniečių rankose, o ir dalis likusios lietuviškose, pradėjo pataikauti globalaus pasaulio siekius įtvirtinti Lietuvoje pasirengusiems politikams.

Todėl šios valstybės nepriklausomybės metinės šiandieniame Lietuvos ir Europos Sąjungos institucijų abuojumo ir nesiskaitymo su visuomene kontekste atrodo šiek tiek keistai. Lietuvos politinė valdžia lyg ir pritaria nepriklausomybei, tačiau yra vienoje gretoje su smerkiančiais ir ujančiais Vengriją, Lenkiją ar Čekiją, kurios atstovauja savo nacionalinius interesus ir demonstruoja nepriklausomų valstybių stuburą.

Ta pati kasmet nepriklausomybę su vis didesniu patosu švenčianti Lietuvos valdžia smerkia Katalonijos politikus, atliepiančius visuomenės nepriklausomybės nuo Ispanijos siekį. Kurie, beje, už tai šiuo metu teisiami. Ar demokratine save laikančioje Europos Sąjungoje begali būti didesnis absurdas? Betrūksta, kad kas nors pasiūlytų teisti ir už „Brexit“ pasisakiusius bei į referendumą kvietusius politikus.

Jau nekalbant apie tai, kad vienai nepriklausomai valstybei kištis į kitos nepriklausomos valstybės vidaus reikalus, net ir skubant įsiteikti Amerikai ar Europos Sąjungai, nėra pats geriausias sprendimas politikams, laikantiems save atstovaujančiais Lietuvos visuomenę, kurios vardu nuolat daromi pareiškimai iš įvairių tribūnų. Negi visuotinai priimtas diplomatijos normas pakeitė Vašingtono, Paryžiaus ar Berlyno matymas, kaip turi gyventi ir tvarkytis tautos?

Europos Sąjungos institucijos ir politikai niekaip nesugeba rasti sprendimų, kurie sumažintų socialinę atskirtį, skurdą ir nedarbą. Gal iš tiesų nelabai ir ieško, nes reikia galvoti apie imperinius užmojus: bendrą kariuomenę, euro zonos valiutų valdybą, ES finansų ministro pareigybę ir kitus panašius dalykus.

Ne kartą kalbėjau ir dar sykį pakartosiu, kad kiekvienoje valstybėje reikia nustatyti deramą bazinį minimalių pajamų dydį ir jas mokėti labiausiai socialinę atskirtį patiriančioms šeimoms ir asmenims. Dar 2010 metais priimtoje rezoliucijoje Europos Parlamentas pabrėžė, jog deramų minimalių pajamų dydis turėtų būti 60 procentų nacionalinės pajamų medianos valstybėse narėse, kad jos galėtų padengti pragyvenimo išlaidas ir prisidėtų prie ekonomikos augimo ir socialinės sanglaudos.

Niekas netrukdo tokiu principu vadovautis Lietuvoje jau ir dabar. Ne galvoti apie 2,5 procento BVP kariuomenės reikmėms, bet tą pusę procento paskirti būtent minimalių bazinių pajamų įvedimui. Prie socialinės atskirties mažinimo prisidėtų ir Pridėtinės vertės mokesčio sumažinimas būtiniausio vartojimo prekėms.

Akivaizdu, kad Europos Sąjungos institucijoms išgyvenant absoliutaus visuomenės nepasitikėjimo krizę, visuomenei vis smarkiau kylant į protestus prieš ligšiolinę jos politiką, reikia pradėti patiems ieškoti būdų ir lėšų spręsti daugelį Lietuvos problemų. Ne baidyti investuotojus kalbomis apie šnipinėjimą, bet nuolat ieškoti partnerių ir investuotojų Europoje bei pasaulyje. Tačiau pirmiausiai atkurti pagarbą žmogui ir teisingą pajamų paskirstymą – kad Lietuvoje norėtųsi gyventi ir dirbti.

Parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“